Nuo šių metų sausio 19 d. Kėdainių dvaro sodyba (S. Dariaus ir S. Girėno g.5, Kėdainiai) Kultūros ministro įsakymu paskelbta saugoma valstybės.
Dvaro sodyboje iki šių dienų išlikęs tik peizažinio tipo parkas. Parke išlikę senieji įvažiavimo vartai (restauruoti), 28 m. aukščio minaretas primenantis rytietišką koloną su „stalaktitiniu“ kapiteliu, du buvusios dvaro sodybos rūsiai (konservuoti), išlikę vazos ir jų fragmentai, reljefo formos, medžių alėjos, vertingi pavieniai medžiai.
Kultūros ministro įsakymu taip pat patvirtintas Kėdainių dvaro sodybos apsaugos specialusis planas. Specialiuoju planu užtikrinamas kultūros paveldo objektų ir jų teritorijų išsaugojimas bei įteisinami taikomi paveldosaugos reikalavimai. Patvirtintame specialiajame plane reglamentuoti žemės darbai, statinių ir įrenginių statyba, statinių aukštis, tūris, užstatymo tankis ir intensyvumas, išorės apdailos medžiagos, apželdinimas, transporto srautai ir jų intensyvumas.
Kėdainių dvaro sodybos specialiuoju planu nustatytas teritorijos plotas užima 37,26 ha. plotą. Teritoriją siūloma skirstyti į tris pagrindines zonas: reprezentacinę, aktyvaus poilsio ir ramaus poilsio. Dar papildomi 44,12 ha priskirti vizualinės apsaugos pozoniui.
Kėdainių dvaro sodybos apsaugos specialiojo plano organizatorius – Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos, rengėjas – UAB „Lietuvos paminklai“ (projekto vadovė Giedrė Filipavičienė). Specialieji planai tvirtinami Kultūros ministro įsakymais.
Kėdainių dvaro sodybos apsaugos specialus planas buvo rengiamas nuo 2006 m. iki 2010 m. Tam Kultūros paveldo departamentas skyrė apie 280 tūkst. Lt. lėšų.
Iki XIX a. pr. Kėdainių dvaro savininkais buvo Radvilos. 1701 – 1704 m. švedų kariuomenė rūmus sugriovė.
1811 m. Kėdainiai atiteko grafo Pranciškaus Čapskio nuosavybėn. Grafas P. Čapskis neatstatė sugriauto Radvilų dvaro, buvusio aukštumoje prie Smilgos upelio, bet įkūrė naują dvaro sodybą su parku į šiaurės vakarus nuo miesto, dešiniajame Dotnuvėlės upės krante buvusio palivarko vietoje. 1844 m. Marijonas Čapskis (1816-1875) sodybos vietoje pastatydino mūrinius dvaro rūmus. Rūmuose buvo vertinga paveikslų galerija ir turtinga biblioteka. Į šiaurę nuo dvaro rūmų buvo įveistas angliškas parkas, o išplatintoje Dotnuvėlės vagoje įrengti tvenkiniai. Prie šiaurinių parko prieigų pastatyta sūrių gamykla ir alaus darykla.
Numalšinus 1863 m. sukilimą, Kėdainių dvaras buvo konfiskuotas. M.Čapskis apkaltintas sukilimo rėmimu ir ištremtas į Sibirą. 1866 m. dvaras atiteko rusų armijos generolui, karo inžinieriui grafui Eduardui Totlebenui (1818-1884). Šis iš pagrindų perstatė dvaro rūmus, padidino ir aptvėrė parką, išplėtė gėlynus, parke pastatė antrąjį vandens malūną, greta jo – minareto bokštą. Užtvenktas upelis sudarė tvenkinį su įlankomis, salelėmis, dirbtiniais kriokliais, fontanais, krūmais, medynais.
Nepriklausomos Lietuvos metais Kėdainių dvaras buvo išparduotas, o jo centre įkurtas žirgynas. 1923-1927 m. rūmuose veikė mokytojų seminarija. Dvaro sodyba labai nukentėjo Antrojo Pasaulinio karo metu. 1944 m. liepą, traukdamiesi nacistinės Vokietijos armijos kariai susprogdino centrinius dvaro rūmus. Iki šių dienų išlikęs tik peizažinio tipo parkas.
Kėdainių dvaro sodyboje siūloma išvystyti rekreacinę infrastruktūrą, organizuojant ne tik vietinius kultūrinius renginius, tačiau ir rengiant tarptautinius projektus, plenerus, seminarus, kurie ne tik pagyvintų miesto kultūrinį gyvenimą, bet ir pristatytų Lietuvos kultūros paveldą tarptautiniu mastu. Šiai veiklai palanki vertybės dislokacija, numatoma ir siūloma aplinkinių teritorijų, tarptautinės Railbaltic geležinkelio linijos plėtra.