Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Ritas Vaiginas iš žiemos sporto atsovų lauks ne tuščių kalbų, o konkrečių artėjančio kito olimpinio ciklo planų. R.Vaigino, stebėjusio Lietuvos olimpiečių startus Vankuveryje, mintys apie pasibaigusias žaidynes ir ateities planus.
Kaip vertinate Lietuvos sportininkų pasirodymus?
Prieš išvykdami į Vankuverį žinojome mūsų sportininkų galimybes. Kokie jų reitingai buvo prieš žaidynes, tokias vietas jie ir užėmė. Stebuklų nesulaukėme, sportininkai pasirodė pagal savo galimybes. Žinojome, kad Diana Rasimovičiūtė – stabili biatlonininkė ir gali patekti į geriausių sportininkių 30-uką. Taip ir buvo – Vankuveryje sportininkė sprinto distancijoje buvo 25-a, o 15 km nuotolyje – 30-a. Jeigu Diana būtų buvusi taiklesnė ugnies linijose, galėjo užimti ir aukštesnes vietas. Šiai sportininkei neturime jokių priekaištų, tai tikrai perspektyvi jauna biatlonininkė. Šiek tiek nuvylė mūsų slidinėjimo lyderė Irina Terentjeva. Ji jau trečią kartą dalyvavo olimpinėse žiemos žaidynėse. Visi manėme, kad ji gali gerai pasirodyti, nustebinti save ir mus, pasiekti gerų rezultatų. Tačiau jos galimybės tokios, jog rungtyniauti dar geriau sportininkė jau nebegali. Ir ateityje iš jos sunku tikėtis svarių rezultatų. Tačiau visaginietei šiandien Lietuvoje pamainos nėra, I. Terentjeva gerokai pajėgesnė už kitas. Tačiau per svarbias tarptautines varžybas ji būna tarp atsiliekančiųjų. Gerai vertinti reikėtų mūsų jaunų debiutantų Manto Strolios ir Modesto Vaičiulio pasirodymą, ypač komandiniame sprinte, kur jie parodė didelį kovingumą ir galimybes tobulėti.
Kokių minčių kilo stebint olimpines žiemos žaidynes?
Pasibaigus žaidynėms, kviesime visų Lietuvos žiemos sporto šakų federacijų vadovus, išklausysime jų ataskaitų, aiškinsimės, kaip jie ateityje numato elgtis su žiemos sportu ir jį plėtoti. Norėtume išgirsti jų strategiją, koncepciją ir viziją, nes viską palikti savieigai ar kaip mėgėjai rengtis olimpinėms žaidynėms nebegalime. Ateityje vegetuoti negalima. Federacijų vadovų prašysime aiškumo, kad jie pasakytų, kur mes turime perspektyvų. Nenoriu, kad tai būtų tuščios kalbos, viskas turi būti pagrįsta konkrečiais rezultatais. Suprantu, kad Lietuvoje nėra gerų sąlygų slidinėjimui ir biatlonui plėtoti, bet jeigu turime perliukų, federacijų vadovai mus turės įtikinti ir konkrečiai pagrįsti, kad tie talentai gali deramai atstovauti šaliai Sočio olimpinėse žaidynėse. Sportininkai pirmiausia turės gerai pasirodyti per pasaulio ir Europos čempionatus. Mums pagaliau reikėtų apsispręsti, kad jeigu nesame pajėgūs rungtyniauti su geriausiais tradicinių žiemos sporto šakų – slidinėjimo ir biatlono – sportininkais, galbūt reikėtų pasirinkti specifines sporto šakas – akmensvydį, akmenslydį, kurioms nereikia ypatingų sąlygų, užtenka ledo ritulio aikštelės ar čiuožyklos, taip pat čiuožimą trumpuoju taku, nes sportininkus galima rengti ir mūsų sąlygomis. Mūsų laukia rimtas pokalbis, analizė. Tikimės sulaukti konkrečių artėjančio kito olimpinio ciklo planų. Turėtume pakalbėti apie trenerius – reikėtų, kad jaunus, perspektyvius sportininkus rengtų profesionalūs treneriai. Sportininkams buvo sudarytos geros sąlygos rengtis Vankuverio olimpinėms žiemos žaidynėms, užtikrintas finansavimas, jie galėjo išvykti į treniruočių stovyklas, gavo visą išlaikymą. Tad galima daryti išvadą, jog yra spragų slidinėjimo trenerių. rengiančių pačius sportininkus, darbe. O dėl Sporto departamento – mes tikrai užtikrinsime sportininkų pasirengimą ir Sočio olimpinėms žiemos žaidynėms.
Tie rimti pokalbiai vykdavo po kiekvienų olimpinių žiemos žaidynių, tačiau gyvenimas parodė, kad pakalbame ir toliau nieko nedarome. Ar taip neatsitiks ir šiemet?
Nežinau, kas būdavo ankstesniais metais. Manau, kad upelis toliau taip lengvai ta pačia linkme netekės, stengsimės ką nors pakeisti. Esu Sporto departamento generalinis direktorius ir mano vienas uždavinių bei prioritetų – ne sėdėti ir nieko nedaryti, bet dirbti ir stengtis, kad būtų plėtojamos ir ne tokios populiarios sporto šakos. Tarp tokių sporto šakų – ir žiemos sportas. Vankuveryje apie tai kalbėjomės su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) vadovais. Manau, kad po žaidynių privalome sėsti prie vieno stalo su LTOK, Lietuvos olimpinio sporto centro, federacijų sporto vadovais ir rimtai kalbėtis apie žiemos sportą, išsiaiškinti, kokios jo perspektyvos, kam turime skirti daugiausia dėmesio. Nieko naujo nepasakau, tačiau kitų šalių pavyzdžiai rodo štai ką. Tarkim, Olandija – valstybė, kuri už mus ir daug stipresnė, ir galingesnė ekonomiškai, tačiau ji ne blaškosi po visas žiemos sporto šakas, o tradiciškai puoselėja greitąjį čiuožimą, ledo ritulį, slidinėjimą, akmenslydį. Ir jiems to užtenka. O mes blaškomės, menkus sporto pinigėlius visiems dalijame lyg tą cukrų po truputėlį, ir tai neduoda reikiamo rezultato. Reikėtų koncentruotis į kelias perspektyvias sporto šakas, daugiausia dėmesio skirti jų finansavimui ir sudaryti tinkamas sąlygas.
Stebėjote tik pusę olimpinių žaidynių ir sugrįžote namo. Kodėl?
Iš anksto buvau suplanavęs, kiek būsiu Vankuveryje. Neturiu tiek laiko ir galimybių žiūrėti visas olimpines žaidynes. Savo išvyką planavau su mūsų sportininkų startais, juos visus mačiau, nesulaukiau tik kalnų slidininko Vitalijaus Rumiancevo pasirodymo. Pagrindinis mano tikslas ir buvo pasižiūrėti, kaip planetos sportininkų forume atrodo mūsų žiemos sporto šakų atstovai. Kadangi esu dar jaunas šioje srityje, man buvo labai naudinga iš arti pamatyti olimpines žaidynes. Susidariau savo nuomonę apie mūsų žiemos sporto šakas ir bus daug lengviau po žaidynių kalbėtis su federacijų vadovais. Grįžus namo pasipylė žurnalistų skambučiai, kodėl Sporto departamento generalinis direktorius išvyko į olimpines žaidynes. Tą nujausdamas, nenorėjau vykti į žaidynes, bet mane įkalbino ir įtikino LTOK prezidentas A. Poviliūnas. Jeigu nebūčiau vykęs, iš Lietuvos nebūtų buvę nė vieno oficialaus valstybės atstovo. Olimpines žaidynes stebėjo Latvijos ir Estijos, kitų šalių prezidentai, Vokietijos, Rusijos, Lenkijos sporto ministrai, politikai, ministrų kabinetų atstovai. Jeigu nebūčiau vykęs, kaip sporto institucijos vadovas nebūčiau suprastas. Džiaugiuosi, kad priėmiau tokį sprendimą ir nuvykau.
Kalbino M.Marcinkevičiūtė