Numerio naujiena – rubrika „Kartos“. Šį kartą joje publikuojami Klaipėdos muzikinio teatro solisčių portretai, juos parengė Nijolė Jačėnienė. Apie savo teatrą, šiais metais švenčiantį veiklos 25-metį, ir gyvenimą teatre pasakoja Jadvyga Grikšienė atstovaujanti pirmajai teatro solistų dainininkų kartai, ir Judita Butkytė žengianti pirmuosius žingsnius profesionalioje Muzikinio teatro scenoje.

„Portretų” galerijoje šį kartą muzikai – Kauno muzikinio teatro vyriausias dirigentas Julius Geniušas (“Dirigentas , įsimylėjęs džiazą”, aut. A. Mikelevičiūtė) ir buvusi oepros solistė Regina Tumalevičiūtė („Scenoje ir už jos”).
Numeryje tradiciškai apžvelgiamos naujos knygos apie teatrą, prisimenami mus palikę teatralai, sveikinami jubilijatai.

Žurnalą „Lietuvos scena“ galima užsiprenumeruoti kiekviename „Lietuvos pašte” arba Teatro sąjungoje, adresu Teatro g. 8, Vilniuje.

Muziejaus istorinė ekspozicija pasakoja apie penkis dešimtmečius trukusį karą – vieną garsiausių bei pavojingiausių karinių konfliktų istorijoje. Čia pateikiama vaizdinė bei grafinė medžiaga apie kažkada buvusios visiškai slaptos sovietinės imperijos branduolinės ginkluotės organizavimo bei veikimo principus, taip pat demonstruojami kovinių raketų bei kitų Šaltojo karo ginkluotės rūšių pavyzdžiai bei maketai.

Žemaitijos nacionalinio parko direkcija įvykdė projektą „Šaltojo karo muziejaus ir jo aplinkos infrastruktūros įrengimas“ (projekto kodas VP3-1.3-ŪM-01-V-01-012), finansuojamą iš Europos regioninės plėtros fondo. Šio projekto lėšomis įrengtas muziejus ir sutvarkyta jo aplinka.
Visai visuomenei Šaltojo karo muziejus (Plokščių k., Platelių sen., Plungės r.) bus pristatytas 2012 m. balandžio 27 d.

Per ilgus metus „Kaunas Jazz“ gerbėjų gretos ženkliai išaugo ir, pasak organizatorių, tapo sunku į įprastas koncertų sales sutalpinti visus džiazo gerbėjus. Todėl šiemet organizatoriai festivalio baigiamojo koncerto sale pasirinko Kauno „Žalgirio“ areną, kurioje turėtų tilpti visi norintys, o baigiamasis koncertas, tikimasi, taps didžiausiu džiazo koncertu Lietuvos istorijoje.

Šio koncerto metu itin didelį dėmesį skirsime renginio įgarsinimui. Norime, kad žiūrovai galėtų mėgautis labai kokybiškai skambančia muzika, išgirstų subtilaus atlikėjos balso variacijas“, – teigia J. Jučas.
Iki šiol sunku Lizz Wright kūrybą įsprausti į rėmus ir priskirti atlikėjai vieną muzikos stilių. Jos dainos sužavi tiek tikrojo džiazo gerbėjus, tiek plačiąją auditoriją. Galbūt, todėl vos 32 metų amžiaus atlikėjos populiarumas neblėsta jau dešimtmetį.

Pasak J. Jučo, vargu ar „Kaunas Jazz“ istorijoje pavyks rasti kitą atlikėją, kurio koncertinis repertuaras būtų toks platus ir eklektiškas, jog jame derėtų džiazas, ritmenbliuzas, gospelai ir savaip interpretuotos roko klasikų Jimi Hendrixo, Erico Claptono ar „Led Zeppelin“ dainos.

Susižavėję klausytojai Lizz Wright gretina su skirtingomis atlikėjomis – nuo legendinės Ninos Simone iki Tracy Chapman ir šiuo metu itin populiarios Norah Jones. Žurnalas „People“ Lizz Wright titulavo magiško balso, kuris užburia klausytojus ir spinduliuoja „nesuvaldoma aiškumo ir emocijų jėga“, savininke.

Festivalis „Kaunas Jazz 2012“ balandžio 26-29 dienomis ir naktimis šėls Kaune, o balandžio 30 d. vienai dienai persikels į Vilnių. Festivalio metu koncertuos džiazo atlikėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Austrijos, Suomijos, JAV, Lenkijos, Prancūzijos, Izraelio.

Bilietus į „Kaunas Jazz 2012“ festivalio koncertus platina pirmaujanti šalyje bilietų platinimo bendrovė „Tiketa“. Daugiau informacijos www.tiketa.lt.

„Mūsų gyvenimas sudėtingas, kasdien susiduria skirtingi požiūriai ir tikslai. Vadinasi, vyksta amžinas karas. Kur yra žmogus, ten visada bus karas – vienoks ar kitoks. Tačiau, režisuodamas šį spektaklį, aš pasirinkau poziciją žiūrovui nieko neatskleisti, neperduoti, neįpiršti. Tai nėra lengva pozicija, tačiau, mano nuomone, labai teisinga. Noriu išlikti objektyvus, kad pasirinkti galėtų pats žiūrovas. Dėl šios priežasties be žiūrovo šis spektaklis niekada nebus baigtas, – aiškina D. Kazlauskas. – Pabaigą kiekvienas žiūrovas susikurs pats. Pagal savo išprusimą, patirtį, suvokimą. Vienam galbūt spektaklyje vaizduojama situacija pasirodys labai artima ir pažįstama, kitam, priešingai, – visiškai nesuvokiama, trečiam – galbūt komiška. Juk iš esmės visi žmonių santykiai, jų konfliktai yra labai komiški, jei pasižiūrėsi į juos iš šalies. Todėl ir ši pjesė tiek pat juokinga, kiek ir rimta“, – sako D. Kazlauskas.
Spektaklis „Karo dievas“ statomas pagal talentingos naujosios kartos prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos 2006 metais parašytą pjesę „Skerdynių dievas“ („God of Carnage“). Šiai autorei priklauso ir kontraversiška knyga apie Prancūzijos prezidentą Nicolą Sarkozy „Saulėlydis, vakaras arba naktis“. Y. Reza pagarsėjo ir tuo, jog būdama ir aktorė, ir dramaturgė, ir gera psichologė į teatrus atvedė net ir tuos žmones, kurie jame niekada nesilankė. Pasaulio kritikai jos kūrybą dažnai įvardina kaip aukso viduriuką tarp rimtojo ir pramoginio žanro.

Pjesė „Karo dievas“, pirmą kartą suvaidinta 2006 metų gruodį Ciuriche (Šveicarija), sulaukė pirmųjų kritikų liaupsių ir pripažinimo. Kiek vėliau šios pjesės pastatymai pasirodė Paryžiaus ir Londono teatruose. 2009 metais pjesė pasiekė ir Amerikos teatrų centrą – Brodvėjų, o vieną iš pagrindinių vaidmenų – Mišelį Uljė – vaidino TV serialo „Sopranai“ žvaigždė – mafijos bosas Jamesas Gandolfinis. Visi keturi spektaklyje vaidmenis sukūrę aktoriai buvo nominuoti „Tony“ apdovanojimams kaip „Geriausi pagrindiniai pjesės aktoriai“, laimėtoja tapo Marcia Gay Harden. Brodvėjuje „Karo dievas“ buvo parodytas net 476 kartus ir tapo vienu iš trijų ilgiausiai nuo 2000-ųjų metų čia rodytu spektakliu.
Praėjusiais metais pagal pjesę „Karo dievas“ lenkų režisierius ir scenaristas Romanas Polanskis sukūrė filmą „Carnage“ („Skerdynės“), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko tokios Holivudo žvaigždės kaip Jodie Foster ir Kate Winslet.

2009 metais pjesė triumfavo prestižiniuose Didžiosios Britanijos „Olivier“ apdovanojimuose, kur buvo pripažinta „Geriausia nauja pjese“. Geriausios vardą ji pelnė ir tais pačiais metais Niujorke vykusiuose kasmetiniuose „Tony“ apdovanojimuose.

Kritikų teigimu, „Karo dievas“ sulaukė tokio pasisekimo, nes pjesė atskleidžia mums visiems suprantamą ir atpažįstamą žmonių santykių žiaurumą, parodo, kiek žmogui reikia, kad jis atsiskleistų. Šioje pjesėje pabrėžiamas konfliktų absurdiškumas, subjektyvumas, kuomet kalbama apie vaikus, nenoras nei girdėti, nei matyti, nei kalbėti. „Tai pjesė apie manieras be manierų“, – apie pjesę atsiliepė spektaklio Brodvėjuje režisierius Matthew Warchus.
Naująjį „Idioteatro“ drauge su teatrų gidu teatrai.lt kuriamą spektaklį „Karo dievas“ bus galima išvysti vasario 16 d. Vilniaus „Siemens“ arenos „Mini“ salėje (įėjimas pro BMW klubą). Bilietai prekyboje pasirodė jau šiandien, juos galima įsigyti internetu www.tiketa.lt arba „Tiketos“ kasose visoje Lietuvoje.

“Tvenkinio Paslaptys”/ La Cle des champs/ Rež. Calaude Nuridsany ir Marie Perennou
Prancūzija, kūrybinė dokumentika, 2011. Rekomenduojame vaikams nuo 6 metų.
Tai filmas apie tikrovišką vaikystės bei gamtos pasaką. Tvenkinys yra stebuklinga vaikų atrasta vieta, kurioje jie slepiasi nuo suaugusiųjų pasaulio. Čia jie susipažįsta su kitokia, neatrasta žaisminga ir įdomia tvenkinio gyventojų kasdienybe.

Tvenkinio gyvūnija ir miniatiūrinis gamtovaizdis yra stebimi ir analizuojami vaiko akimis. Visa filmuota medžiaga atspindi tikrą natūralią gamtą, tik čia ji yra transformuojama, padidinama, apšviečiama, įrėminama į kadrą, įgarsinama…
Gyvūnai tampa tikrais personažais – fėjomis, monstrais, drakonais – kartais juokingais, kartais košmariškais.
Pagrindinis režisieriaus sumanymas yra tiek vaikui, tiek suaugusiam žiūrovui parodyti, kad didžiausi stebuklai, didžiausi atradimai glūdi pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Užmiesčio tvenkinys, gerai įsižiūrėjus, gali tapti okeanu, kuriame gyvena nepaprastos būtybės. Kuriant šį filmą buvo panaudota įvairi technika: endoskopai, baroskopai, mikroskopai, judesiui jautri optinė įranga, specialiai sukurta filmui.

Mažyčiai gamtos kūrinėliai gyvena tokį pat įdomų gyvenimą kaip ir žmonės. Nepaliaujamas judėjimas, gražiausios spalvos ir fantastiniai garsai papasakos stebuklingą gamtos pasaką….

Paakintas pjesės sėkmės – ir, labai tikėtina, prodiuserių – 1985 m. Simonas parašo ir antrąjį pjesės variantą – „Keista pora: moteriškoji versija“, (būtent šią versiją ir adaptavo, pritaikydamas mūsų dienoms, vertėjas bei dramaturgas Dmitrijus Ostrovskis), į tą pačią situaciją įmurkdydamas jau nebe vyrus, o porelę moterų. Tenka pripažinti, jog šis Simono ėjimas buvo ne mažiau sėkmingas už pirmąjį, vyriškąjį variantą, o tobulai nepriekaištingos namų šeimininkės Floros personažas tapo tiesiog amerikietiškojo folkloro dalimi. Simonas pjesėje akivaizdžiai demonstruoja, jog moteriškumas iš tiesų nenugalimas kaip pati gamta; ir kad nuo tobulo moteriškumo iki tobulos maniakės – tik vienas žingsnis… Pasitelkus truputėlį fantazijos, galima nesunkiai įsivaizduoti, kaip Anapus niūriai šiepiasi didysis genijus – ir didysis moterų nekentėjas – Strindbergas. Juokai juokais, bet nuo tokio žudančio vitališkumo tegali išgelbėti vienintelis priešnuodis – paties Simono vertas humoro jausmas.

Pagrindinius vaidmenis spektaklyje vaidina Klaipėdos dramos teatro „žvaigždžių duetas“ – Nelė Savičenko bei Regina Šaltenytė; taip pat vaidina Sigutė Gaudušytė, Renata Idzelytė, Toma Gailiutė, Rimantas Pelakauskas, Edvardas Brazys, Vaidas Jočys bei Igoris Reklaitis.

Švedų rašytojas bei dramaturgas Augustas Strindbergas – vienas svarbiausių šiuolaikinio teatro pradininkų, neįtikėtinai spalvinga ir įvairiapusiška asmenybė, dėl savo interesų lauko platumo neretai lyginamas su Gėte. Strindbergas ne tik kūrė romanus bei dramas – jis studijavo kinų kalbą, rašė orientalistikos, lingvistikos, etnografijos, istorijos, biologijos, astronomijos, astrofizikos, matematikos mokslinius darbus. Strindbergo gyvenimas toks daugialypis ir sodrus, toks prieštaringas ir intensyvus, jog sunkiai apibūdinamas. Panašu, kad jis domėjosi vos ne viskuo, kas anuometinėje visuomenėje buvo nauja ir neįprasta: nuo socializmo iki budizmo, nuo Nyčės, su kuriuo asmeniškai susirašinėjo, iki mistiko Svedenborgo, nuo chemijos iki okultizmo, nuo natūralizmo iki siurrealizmo – kurio vienu pradininkų jis pelnytai ir laikomas. Atskira tema būtų jo santykiai su moterimis: gyvenimo pabaigoje pagarsėjęs kaip aršus moterų nekentėjas, Strindbergas, triskart vedęs ir triskart išsiskyręs, regis, turėjo tai neapykantai labai apčiuopiamą pagrindą… Apskritai Strindbergo gyvenimas buvo ne rožėmis klotas – jam teko patirti ir tikrą skurdą, ir pažeminimus, ir giliausią depresiją. Tačiau, ko gero, svarbiausia ir gražiausia, ką gali nuveikti žmogus šiame pasaulyje – garbingai išlaikyti bet kurį likimo siųstą išbandymą ir niekada nepamiršti, jog, cituojant paties Strindbergo parašytus žodžius iš jo dramos „Mirties šokis“, – ir iš purvo gali išaugti gėlės.

Pjesę „Šmėklų sonata“ , Augustas Strindbergas parašė 1907 m. – šviesiausiu ir kūrybingiausiu savo gyvenimo laiku. Tais pačiais metais išsipildė jo sena svajonė apie eksperimentinį teatrą – Stokholme įsikūrė „Intymusis teatras“, kuriame buvo statomos vien Strindbergo pjesės. „Šmėklų sonata“ ir yra viena iš penkių vadinamųjų „kamerinių“ pjesių, parašyta „Intymiajam teatrui“.

„Šmėklų sonata“ – savotiškas viso Strindbergo gyvenimo apibendrinimas, reziumė. Strindbergas, ją rašydamas, domėjosi budizmo filosofija, tad ir pjesės tematika artima budizmui – iliuzijos ir jų praradimas, gyvenimiškoji išmintis, ateinanti kartu su metų našta, troškimų – kančios priežasties ir šaltinio – kontempliavimas. Pjesėje, sklidinoje Strindbergo mėgiamos sapno poetikos, budizmo skaidrumas persipina su šiaurietišku rūstumu, siurrealizmas su būties prasmės paieškomis. Tuo pačiu Strindbergas išlieka sau ištikimas – jis ir čia negailestingai tarsi chirurgo skalpeliu preparuoja žmonių gyvenimą, parodydamas, jog ta iliuzinė ir efemeriška laimė, kuria mėgaujamės, tėra maloni saviapgaulė – nuolat persmelkta slaptos neišvengiamo žlugimo nuojautos. Viskas tėra Majos pinklės – mes sapnuojame, o gal net ir patys esame milžiniško, šiurpaus savo kosminiu didybe, nesibaigiančio sapno herojai.

„Šmėklų sonatoje“ vaidina Vytautas Paukštė, Linas Lukošius, Donatas Švirėnas, Renata Idzelytė, Valentina Leonavičiūtė, Regina Arbačiauskaitė, Rimantas Nedzveckas, Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė, Igoris Reklaitis, Simona Šakinytė, Kazimieras Žvinklys, Edvardas Brazys, Rimantas Pelakauskas, Jūratė Jankauskaitė.

Atsirenkant rezidentus prioritetas teiktas šiuolaikiniams scenos menams, kadangi jiems aktualus MS infrastruktūros kompleksiškumas. Taip tęsiama tolygi Menų spaustuvės plėtra. Konkursui buvo pateikta 19 paraiškų, didžioji jų dalis – nuolat MS savo veiklą vykdančios scenos menų organizacijos, kurios per keletą metų suformavo MS repertuaro pagrindą. Gautas paraiškas vertino MS Taryba ir Dalininkai.

Ilgalaikiais Menų spaustuvės rezidentais tapo (abėcėlės tvarka): teatro laboratorija Atviras ratas, teatras „cezario grupė“, šokio teatras „Dansema“, Gyčio Ivanausko teatras, Lietuvos šokio informacijos centras, teatro judėjimas „No Theatre, kūrybinė studija „PetPunk“, Stalo teatras, Šiuolaikinio šokio asociacija, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, teatras „Utopia“, Vyčio Jankausko šokio teatras.

Ilgalaikiai rezidentai įsikurs nuo vienerių iki trejų metų. Vietos palikta ir Trumpalaikiam rezidavimui (nuo 1 mėn. iki 1 m) – atskirų projektų, festivalių ar renginių organizavimui. Trumpalaikius rezidentus atrinkinės MS Administracija.

Pasak MS direktoriaus Audronio Imbraso, ilgalaikių rezidentų įsikūrimas MS iš esmės keičia viso sostinės šiuolaikinių scenos menų sektoriaus padėtį – dabar jau ir dauguma pagrindinių nevyriausybinių šios srities organizacijų turi galimybę profesionaliai ir stabiliai vykdyti savo veiklą, visas jos funkcijas: vadybą, kūrybos gamybą ir pristatymą. Rezidavimas MS leis visai sričiai stiprėti, augti, profesionaliau ir įtaigiau pristatyti save visuomenei bei plėtoti pačią scenos menų bendruomenę.

Jomis įgyvendinamas teisingo atlyginimo už kūrinių kopijavimą principas, o autorių ir gretutinių teisių apsauga dar labiau priartėja prie Europos standartų.

„Ilgai įrodinėjome, kad turinys, tai, kas įrašoma į laikmenas, sukuria jų pačių vertę. Panašu, kad bent iš dalies tą pavyko įrodyti. Matyti, jog valstybės institucijų ir visos visuomenės požiūris į intelektinę nuosavybę keičiasi į gerąją pusę“, – sako aktorius Rimantas Bagdzevičius.

Įstatymo pataisos įsigalios šių metų kovo 1 d. Iki to laiko Vyriausybė ir Kultūros ministerija turės parengti ir patvirtinti įstatymą įgyvendinančius teisės aktus.

Parodos atidaryme dalyvaus ir savo įspūdžiais dalinsis ne tik parodos idėjos autoriai bei organizatoriai, bet ir įvykių liudininkai – svarbiausiuose ryšių objektuose lemtingomis 1991-ųjų akimirkomis dirbę telekomunikacijų specialistai.

Parodos rengėjas – Ryšių istorijos muziejus. Parodos rėmėjas – TEO LT, AB

Tai spektaklis apie žmonių tarpusavio santykius. Kam iš tikrųjų užmezgame tarpusavio ryšius, siekiame dėmesio, prielankumo, meilės? O gal vienas kito taikiklyje dažniausiai atsiduriame viso labo tik kaip objektai, įrankiai trokštamam, egoistiniam tikslui pasiekti? – klausia spektaklio kūrėjai. Atsakymų į šį klausimą – ne vienas, jie gali būti skirtingi, netgi priešingi. Savųjų ieško ir keturi spektaklio herojai, viena vertus įkūnydami egoistinį, instrumentinį tarpusavio santykių modelį, kita vertus trokšdami išsivaduoti iš jo bei užmegzti gilesnius, tikresnius santykius.

Choreografo Vyčio Jankausko spektakliuose neišvysi ypatingų specialiųjų efektų, nepamatysi ryškių, puošnių dekoracijų. Viso to atsisakoma norint palikti erdvės svarbiausiajam spektaklio elementui – judesiui. Spektaklyje “Judantys taikiniai” jis ir vėl tampa pagrindine priemone išreikšti toms būsenoms, kurių neišreikši verbaline kalba. Minimalistinė scenografija, eksperimentinė Vu Nhat Tan grupės muzika, keturi atlikėjai – to pakanka, kad, sekdamas vyksmą scenoje, užmegztum dialogą su spektaklio kūrėjais.

Spektaklyje šoka Agnė Ramanauskaitė, Giedrė Kirkilytė, Tautvilas Gurevičius ir Dovydas Letkauskas. Kostiumų dailininkė Jolanda Imbrasienė.

Vyčio Jankausko šokio trupė įkurta 1997 metais, o 2004-aisiais trupei suteiktas profesionalaus šokio teatro statusas. Per 18 metų šis teatras įsitvirtino kaip itin savitas Lietuvos šiuolaikinio šokio fenomenas, nuosekliai einantis savo keliu. Šio kelio „žingsniai“ – tikslaus, apvalyto ir išraiškingo judesio kalbą gryninantys spektakliai. Paskutiniai metai – choreografo ir jo trupės brandos metai, kuriuos vainikavo du Auksiniai scenos kryžiai: šokio spektaklis „Nuskendęs slėnis“ pelnė apdovanojimus už geriausią 2003-2004 metų choreografiją ir muziką, antrąjį aukščiausią teatralų apdovanojimą V. Jankauskas gavo kaip geriausias choreografas už spektaklį „Budėjimai“ (2008-2009 m.).

Bilietus platina Bilietai LT