Apie pajamų, gautų natūra, apmokestinimą

By in ,
No comments

Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) objektas yra visos gyventojo gautos pajamos, nepriklausomai nuo to, kokia forma – pinigais ar natūra (prekėmis, paslaugomis ar kita forma) jos gaunamos. Apmokestinimo priklausomybė nuo atlygio formos nulemtų iš esmės nelogišką ir neteisingą apmokestinimą – Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, neretai dalis gyventojų gaunamo piniginio atlygio keičiama prekėmis, paslaugomis ar kitokia nepinigine nauda, tai labiausia būdinga apmokant darbuotojų darbą. Pajamų mokestį skaičiuojant tik nuo piniginio darbo užmokesčio gyventojo, uždirbančio, pavyzdžiui, 2000 Lt per mėnesį, ir gyventojo, kuris su 1000 Lt piniginiu darbo užmokesčiu gauna 1000 Lt vertės naudos natūra (pavyzdžiui, įmonė jam apmoka buto nuomą, suteikia automobilį asmeniniam naudojimui, apmoka degalus, pramogas ir pan.) realus atlygis būtų iš esmės analogiškas, tačiau sumokami mokesčiai nepagrįstai skirtųsi. Tai sąlygotų ne tik skirtingą gyventojų apmokestinimą, bet ir skirtingas įmonių konkurencines sąlygas – tos įmonės, kurios nesuteikia darbuotojui jokios nepiniginės naudos, atsidurtų iš esmės prastesnėse konkurencinėse sąlygose.

Iki 2009 m. taikytas principas, kad žemesnio lygio teisės aktu nei įstatymas įvardijama, kas yra pajamos natūra nebuvo pakankamai objektyvus, kadangi apėmė tik dalį nepiniginio atlygio ir be jokio realaus motyvo eliminavo kai kurias plačiai papilitusias praktikoje nepiniginės naudos formas. Todėl principas buvo pakeistas – nuo 2010 m. įstatyme nurodoma, kas nėra pajamos natūra. Atvejų, kai gyventojo gauta nauda laikoma jo pajamomis natūra, skaičius išsiplėtė, tačiau, kaip ir iki šiol, apmokestinama tik tokia gyventojų nauda, kurią jie realiai gauna. Tai reiškia, jog vien faktas, kad gyventojui darbo tikslais suteiktas tarnybinis automobilis, savaime nesukuria mokestinių prievolių, jei jis nesuteiktas naudotis ir nėra naudojamas asmeniniais tikslais.

Kalbant apie pajamų natūra apmokestinimą ir jį kritikuojant neretai pažeriama gana radikalių pavyzdžių, kurie neva laikytini mokesčių objektu. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad taip kaip iš draugo ar kaimyno pasiskolinti pinigai, taip ir pasiskolintas automobilis ar darbo įrankiai nėra jokios pajamos natūra. Tie atvejai, kai gyventojas pvz. pasinaudoja internetu ar kompiuteriu darbe, t.y. kai nauda, kuri nėra objektyviai identifikuojama ir įvertinama, taip pat nėra gaunama kokių pajamų natūra.

Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašu taip pat nesukuriamas joks naujas mokestis, nėra nustatomi nauji GPM objektai ar apmokestinimo taisyklės. Šiuo aprašu tik nustatoma natūra gautų pajamų įvertinimo tvarka – būdas nustatyti sumą, nuo kurios pagal GPM įstatyme nustatytas taisykles turi būti mokamas šis mokestis. Būdas yra skaidrus ir absoliučiai universalus tarptautinėje praktikoje – pajamų natūra gaunama tiek, kiek kainuotų analogišką prekę ar paslaugą pirkti rinkoje, jeigu gyventojas minimą sumą gautų pinigais. Automobilių atveju, kaip įprasta tarptautinėje praktikoje yra pasiūlymas ir alternatyvus būdas – dėl administracinio paprastumo – 0,75 proc. automobilio rinkos kainos per mėnesį (9 proc. per metus) – tačiau jo rinktis mokesčių mokėtojai neprivalo.

Aprašas nustato bendrai visos šalia pagrindinio atlygio pinigais gaunamos naudos (pajamų natūra) įvertinimo tvarką, įskaitant, pavyzdžiui, apmokamas poilsines keliones, laisvalaikio pramogas, darbuotojų skatinimą vertybiniais popieriais ir panašiai. Jo nuostatos buvo ne kartą išsamiai aptartos su asocijuotomis verslo struktūromis, Saulėtekio komisija. Šios nuostatos nėra kažkokia ypatinga naujovė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuo 2009 m. keitėsi daug įstatymo nuostatų ir iškilo tam tikrų pasirengimo problemų, jų įsigaliojimas buvo atidėtas pusmečiui, neatsisakant pačių principų. Todėl keista, kad šiuo metu šis klausimas keliamas kaip „naujas“. Finansų ministerija teisės aktų projektų derinimo metu iš esmės atsižvelgė į daugelį pasiūlymų bei pastebėjimų, siekdama, kad pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarka būtų maksimaliai lanksti ir paprasta, tačiau negali pritarti siūlymams ir toliau laikyti mokesčių sistemą skylėtą ir nenuoseklią, apsimetant, kad juridinių asmenų vardu įsigyti automobiliai, kurių nusidėvėjimo išlaidos ir pirkimo PVM mažina juridinių asmenų pelno mokestį, niekada nebūna suteikiami naudotis juridinių asmenų darbuotojams naudotis asmeniniais tikslais.

Siekdama palengvinti įmonių administracinę naštą Valstybinė mokesčių inspekcija savo tinklalapyje taip pat skelbia daugumos automobilių modelių rinkos vertes, kuriomis mokesčių mokėtojai, pasirinkę taikyti supaprastintą įvertinimą, gali (bet neprivalo) vadovautis.

Pažymėtina, jog praktiką, kai darbuotojui suteiktas automobilis, naudojamas asmeniniais tikslais apmokestinamas, taiko dauguma kitų Europos, tame tarpe ir kaimyninių, valstybių: Latvijoje darbdavio darbuotojui privačiam naudojimui suteikiamas automobilis ir apmokamas kuras apmokestinami kaip savarankiška darbuotojo gaunama nepiniginė nauda, kuri įvertinama rinkos kaina arba darbdavio padarytomis išlaidomis. Lenkijoje įmonės automobilio naudojimas asmeniniais tikslais priskiriamas su darbo santykiais susijusioms pajamoms, šią naudą įvertinant palyginamų prekių ar paslaugų kainomis rinkoje; Estijoje apmokestinama fiksuota suma – apie 880 Lt (4000 EEK) per mėnesį, o jeigu vedama naudojimosi asmeniniais tikslais kontrolė, nauda įvertinama 0,66 ct – 0,88 ct (priklausomai nuo automobilio amžiaus ir variklio) už asmeniniais tikslais nuvažiuotą kilometrą, bet ne daugiau kaip 880 Lt per mėnesį. Švedijoje tokiu atveju gauta nauda įvertinama kaip 30 proc. tam tikros bazinės automobilio vertės per metus, Liuksemburge – 18 proc. automobilio rinkos kainos per metus, Danijoje – nuo 20 iki 25 proc. automobilio vertės per metus, Portugalijoje – 9 proc. automobilio vertės per metus (arba 0,75 proc. per mėnesį), Nyderlanduose – 22 proc. automobilio vertės per metus, Norvegijoje – 20 arba 30 proc. (priklausomai nuo automobilio vertės) automobilio vertės per metus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *