1923 m. Klaipėdos karinė operacija – istorinė Lietuvos pergalė

By in , , , ,
One comment

1923 m. sausio 15-oji – viena svarbiausių ir džiugiausių Lietuvos istorijos datų, kuriai dažnai nepelnytai skiriame per mažą dėmesį. Šią dieną lietuvių sukilėliai užėmė Klaipėdą ir ji buvo de facto prijungta prie Lietuvos Respublikos. Tai viena drąsiausių ir sėkmingiausių karinių operacijų, kurios išdava – Klaipėdos ir jos krašto priklausymu Lietuvai – galime džiaugtis ir šiandien.

XX a. atsikurianti Lietuvos valstybė buvo formuojama tautiniu principu, nekeliant tikslo pretenduoti į tas buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas, kurios etniniu požiūriu nebuvo lietuviškos – kuriose gyveno daugiausiai ne lietuvių tautybės žmonės. Kovojant su bolševikų kariuomene Rytuose pavyko pasiekti etnografines Lietuvos ribas ir jas įteisinti pasirašant sutartį su Sovietų Rusija, tačiau vėliau didelė jų dalis, įskaitant ir sostinę Vilnių, buvo prarastos ištikus karinei nesėkmei kovose su Lenkija. Kuriant Lietuvos valstybę tautiniu principu, idėja apie ilgus šimtmečius vokiečių valdytos Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos Respublikos tame kontekste buvo nuosekli ir logiška.

Klaipėdos sukilimo politinės prielaidos

Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, Paryžiuje vykusioje Taikos konferencijoje, kurioje karą laimėjusios valstybės siekė nustatyti naują šalių sambūvio tvarką Europoje, Lietuvos delegacija reikalavo Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos Respublikos. Šis reikalavimas iš dalies buvo patenkintas, atskiriant Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos. Tačiau Lietuvai jis nebuvo atiduotas, nes didžiosios Vakarų valstybės juridiškai nepripažino pačios Lietuvos valstybės. To priežastis buvo vyravusi nuomonė, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalių valstybės, turi likti Rusijos imperijos sudėtyje, nepaisant tuo metu tvyrančios išsivadavusių tautų apsisprendimo teisės dvasios. Visuotinai buvo tikimasi, kad bolševikų valdžia Rusijoje išsilaikys neilgai, senoji santvarka sugrįš, tokiu būdu bus atkurtas geopolitinis stabilumas.

Be to, Lietuvos tarptautinę padėtį apsunkino Lenkijos kėslai prisijungti Lietuvą. Tuo atveju, jei Rusijoje bolševikai išsilaikytų valdžioje, didžiosios Vakarų šalys norėjo sukurti tam tikrą apsauginę zoną nuo bolševizmo sklidimo į Vakarus. Tuo tikslu pagrindine atspara buvo laikoma Lenkija. Ją Vakarų šalys, ypač Prancūzija, visokeriopai rėmė. Lietuva buvo laikoma silpna ir nepatikima valstybe, todėl Vakarų šalims buvo labiausiai priimtinas Lietuvos prijungimas prie Lenkijos valstybės tokiu būdu pastarąją sustiprinant. Dėl šios priežasties Lietuvos valstybė liko ilgiausiai tarptautiniu mastu de jure nepripažinta iš visų Baltijos šalių (pripažinimas pasiektas tik 1922 m). Tautų sąjunga (šiuolaikinių Jungtinių Tautų atitikmuo) pavedė jį laikinai administruoti Prancūzijai.

Dar viena Klaipėdos krašto neperdavimo priežastis – Prancūzijos remiama Lenkija Klaipėdoje turėjo ekonominių interesų ir pretendavo į šį jūrų uostą. 1922 m ėmė aiškėti, kad tarptautinė bendruomenė greičiausiai įsteigs Klaipėdos „laisvąją valstybę“ – kitaip tariant Freistaat, kur didelę įtaką turėtų Lenkija, nepaisant to, kad dar 1918 metais Tilžės aktu Mažosios Lietuvos gyventojai išreiškė poziciją „kad nori palikti pamotę Vokietiją ir jungtis prie motinos Lietuvos“. Nors pagal Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštas buvo pažadėtas Lietuvai, tapo akivaizdu, kad jis ėmė Lietuvai slysti iš rankų. Tokios aplinkybės vertė Klaipėdos krašto lietuvius ir Lietuvos vyriausybę imtis ryžtingų priemonių.

Klaipėdos sukilimo eiga

1923 metų pradžioje susiklostė tinkamos sąlygos pradėti sukilimą. Ambasadorių konferencija netrukus turėjo priimti sprendimą dėl Klaipėdos, kuris greičiausiai Lietuvai būtų buvęs nepalankus. Tarptautinės bendruomenės dėmesys buvo nukrypęs Vokietijos Ruhro sritį, kurią tuo metu okupavo prancūzų kariuomenė. Nemažą vaidmenį skatinant Lietuvos vyriausybę priimti sprendimą pradėti karinę operaciją suvaidino ryžtingai nusiteikę Šaulių sąjungos nariai.

1923 m sausio 1 d. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė prašymą apsaugoti krašto lietuvius nuo vokiečių persekiojimo. Visiško slaptumo sąlygomis Lietuvoje buvo suformuota Ypatingos paskirties rinktinė, kurią sudarė Karo mokyklos kariūnai, Karo milicijos mokyklos, 5-ojo ir 8-ojo pėstininkų pulkų, 1-ojo kavalerijos pulko, Elektrotechnikos bataliono, Auto-bataliono, Karo aviacijos, Generalinio štabo savanoriai kareiviai ir karininkai, Vilkaviškio, Kaišiadorių, Panevėžio būrių šauliai. Sukilėlių kariuomenę sudarė 40 karininkų, 584 reguliariosios kariuomenės kareiviai, 455 šauliai ir apytikriai 300 Klaipėdos krašto gyventojų. Operacijai vadovavo Jonas Polovinskas-Budrys. Sausio 6 d. Ypatingos paskirties rinktinės kariai Kaune sėdo į traukinį, važiuojantį į Klaipėdą. Prie pasienio visi buvo perrengti civiliais drabužiais. Karinės akcijos dalyviai dėvėjo ant rankų raiščius su užrašu „MLS” (Mažosios Lietuvos savanoris). Sukilėlių pajėgos buvo padalintos į tris grupes. Pirmoji grupė turėjo užimti Klaipėdą, antroji – Pagėgius ir rūpintis pasienio su Vokietija apsauga, trečiosios grupės tikslas buvo Šilutė.

Operacija prasidėjo sausio 9 dieną, kai Šilutėje Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą, kuriame teigta, kad krašto vokiška administracija paleidžiama. Sausio 10 d. sukilėliai perėjo sieną, tą pačią dieną be pasipriešinimo užėmė Šilutę ir Pagėgius. Klaipėda buvo apsupta, jos puolimas prasidėjo sausio 15 dieną. Tos pačios dienos popietę prancūzų prefektūra kapituliavo. Sukilimo metu žuvo 12 sukilėlių, 2 prancūzų kariai ir vienas vokiečių žandaras.

Operacijos rezultatai

Nors Prancūzija protestavo ir reikalavo sukilėlių pajėgas išvesti iš Klaipėdos krašto, Lietuvos vyriausybė teigė, kad sukilėliai yra nepriklausomi nuo Lietuvos centrinės valdžios. Kadangi tuo metu buvo sprendžiamas Ruhro klausimas, stipresnės tarptautinės reakcijos sulaukta nebuvo.

1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija paskelbė šalių, laimėjusių I pasauliniame kare, ir Lietuvos susitarimą, kuriuo Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai. 1924 m. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija, Klaipėdos kraštas oficialiai tapo Lietuvos Respublikos autonomine dalimi.

Dėl šios kruopščiai parengtos ir drąsios karinės akcijos Lietuva atgavo ilgus šimtmečius vokiečių valdytą teritoriją, kuri ir dabar yra Lietuvos dalis. 1939 m Vokietija Klaipėdos kraštą atplėšė nuo Lietuvos. Tačiau tai nesumenkina 1923 m. pergalės reikšmės. Labiausiai tikėtina, kad priešingu atveju, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Klaipėdos kraštas kaip karo grobis būtų atitekęs Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai, kaip ir dabartinė Kaliningrado sritis, bet kadangi iki 1939 m. nacistinės Vokietijos okupacijos jis priklausė Lietuvai, po karo buvo jai ir vėl buvo sugražintas.

Klaipėdos operacijoje žuvę lietuvių kariai
kpt. Eduardas Noreika,
ltn. Viktoras Burokevičius,
eil. Jonas Petkus,
eil. Jonas Simonavičius,
eil. Povilas Trinkūnas,
eil. Adolfas Viliūnas,
Karo mokyklos kariūnas Vincas Stašelis,
Milicijos mokyklos kursantas Vincas Vilkas,
šaulys Algirdas Jasaitis,
šaulys Flioras Lukšys,
šaulys Jonas Pleškys,
šaulys Antanas Ubavičius.

1 comments on “1923 m. Klaipėdos karinė operacija – istorinė Lietuvos pergalė”

  1. Pingback: Istorinė Lietuvos 20 amžiaus pergalė – Mūsų Lietuva

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *